2017 m. balandžio 14 d., penktadienis

Medinis lauko stalas

Sveiki,
Po tylos naujas trumpas straipsnelis apie lauko baldus. Šį kartą žmona gamino stalą. Mediena maumedis, dažai šviesūs rudi. Rezultas - stalas puikiai įsilieja prie sofos kampo.





Priimame užsakymus lauko baldų gamybai. Kainos derinamos individualiai.

2016 m. gruodžio 8 d., ketvirtadienis

Lauko baldai - pasidaryk pats

Šį kartą straipsnis kaip moterys gamino lauko baldus. Daug nerašysiu, darbų eiga matosi nuotraukose.

   


            

   

      






      


      

      

      

   

   

Papildomai dar buvo nupirktos minkštos pagalvės. Gavosi tvirtas, talpus kampas pasedėjimui, pagulėjimui :)


2016 m. spalio 26 d., trečiadienis

Marokas 2016

Pastačius namus galima ir pailsėti... Trumpas pasakojimas apie atostogas Maroke. Keliones atstumas įveiktas apie 1800 km autobusu.

Sveikas, Maroke!
Nedrąsiai išeiname iš oro uosto, tikėdamiesi, kad mus tuoj užpuls krūva įkyrių vairuotojų, norinčių nuvežti į miesto centrą. Nieko panašaus – ramiai ieškojome viešojo transporto, tačiau ir jo neradome.
Patiems teko klausti, kiek kainuoja kelionė iki stoties, be abejo pradžioje norėjo daugiau - 150 DH (10 Maroko dinarų = ~0,93 euro), tačiau oro uoste matėme ženklus, kad taksi iki centro turėtų kainuoti 100 DH. Kiek ilgiau paieškoję radom vairuotoją, kuris 15 km iki centro mus nuvežė už 100 DH.
Miesto gatvės gražios, švarios, su fontanais ir gėlėmis. Ir vėl mums kilo klausimas, kur čia tas Marokas, kol nenuvažiavome iki autobusų stoties. Ten jau radome anksčiau savo vaizduotėje nupieštą Maroką. Visus tempiančius už rankų, kad su jais važiuotume, išpūstas kainas ir purviną stotį.
Pirmą kelionės atkarpą nuo Oujda iki Feso nusprendėm įveikti vietiniu transportu. Pasirinkome SAHARA VOYAGE kompaniją, bilietai iki Feso kainavo po 80 dirhamų. Autobusas kaip autobusas, tik nešvarus. Buvo įdomu, kad mus netoli Feso pervedė į kitą autobusą. Ne tik mes buvome sutrikę, bet ir patys vietiniai atrodė pasimetę.

Vienintelė vieta, kur mus Maroke „išdūrė“ taksi, buvo Fesas. Autobusų stotis yra visiškai šalia Medinos. Svarstėme, ar eiti pėščiomis ir ieškoti viešbučio patiems, nes buvo dar tik 15 val., ar važiuoti su taksi. Po visų svarstymų ir derybų sutikome, kad mus taksi nuvežtų iki viešbučio už 50 DH. Džiaugėmės, kad gerai susiderėjom, iki tol, kol nepamatėme koks tai buvo atstumas J Mažiau nei 1 km...
Fese rekomenduočiau turėti gerą navigaciją – viską pavyks rasti be gidų pagalbos. Mes viešbutyje naudodamiesi belaidžiu internetu navigacijoje nurodėme vietas, kurias norime pamatyti ir visas vietas aplankėme savarankiškai. Taip, pačioje Medinoje dėl storų sienų navigacija buvo kelis kart mus palikusi vienus, bet išėjus į atviresnę vietą vėl viskas vyko pagal planą.
Radome net kelias odos raugyklas. Savininkai patys kviečia nemokamai užeiti į viršų, kad galėtumėte pažiūrėti ten vykstantį darbą. Be abejo, jie tikisi, kad Jūs ką nors įsigysite, tačiau jokio spaudimo pirkti nebuvo. Taip pat iš raugyklų atsiveria ir platus senamiesčio vaizdas iš viršaus.
Nepirkome odos gaminių tikėdamiesi, kad tą patį rasime Marakeše, tačiau taip nėra. Jei kažkas patiko, siūlome ir įsigyti čia. Taip pat kitur neradom tiek daug skanėstų. Mums kelionės pabaigoje pasirodė, kad Fese darbščiausi žmonės, kurie kažką gamina, o ne tik parduoda.
Vakarop nuo senamiesčio pėstute patraukėme link „Supratours“ stotelės (ji yra prie traukinių stoties). Pakeliui pamatėm visai kitokį Feso veidą. Užsukom į prekybos centrą, jis nieko nenusileidžia Lietuvoje esantiems. Maisto kainos nežymiai, tačiau didesnės Maroke.
Iš Feso keliavome į Merzouga (tiksliau į Hassilabied). Kelionė truko nuo 20.30 iki 5 val. ryto (nors turėjome būti tik 7 val.). Bilieto kaina 190 DH asmeniui.




2016 m. rugsėjo 30 d. Merzouga (Hassilabied)
Atvykę labai nustebome – visur balos – niekaip negalėjom patikėti, kad tai dykuma. Pasirodo, per tris metus čia pirmą kartą palijo, visi buvo labai laimingi. Mus viešbučio šeimininkas turėjo pasitikti 7 val. ryto, bet 5 val. ryto išlipom į tamsią, šlapią ir šaltą naktį. Kito viešbučio savininkas atvažiavo pasiimti savo svečių ir pažadėjo mus pavežti, kai tik nuveš savuosius. Kaip žadėjo, taip ir padarė, ir nei „kapeikos“ už tai nepaprašė.
Dykumoje žmonės visiškai kitokie. Nebėra to jausmo, kad tu tik vaikščiojantis bankomatas.
Kiek pamiegoję pradėjome domėtis pramogomis. Labai norėjome keturračių, juos radome vienoje vietoje, tačiau jų tokia nuomos kaina, kad greitai baigėm svajoti (80 eur žmogui valandai...). Nusprendėme priimti savo šeimininko pasiūlytą žygį su džipu per dykumą ir apylinkes už 1000 DH keturiems. Pramoga truko apie 4 valandas. Mūsų prašymu parodė dykumos ežerą, kuris buvo netikėtai mažas. Taip pat važiavom apžiurėti kažkokių iškasenų, tačiau pamatėm tik įspūdingas šachtas. Šie lankomi objektai įspūdžio mums nepaliko.
Didžiausią įspūdį man paliko tiesiog niekur dykumoje įsikūrusi šeima. Molinis / šiaudinis namas, asiliukas, vištos... Klausiau, iš kur jie vandens gauna, tai pravažiuojant rodė tam tikras balas, į kurias, kaip jie aiškina, iš kalnų atiteka vanduo. Greičiausiai ir mes jį gėrėm, kai arbata vaišino.
Taip pat palydėjome saulę pačioje dykumoje, padarėm tuziną gražių nuotraukų ir patraukėm atgal į viešbutį. Kupranugarių idėjos atsisakėme, nes esame bandę kitose šalyse. Šiaip, kam įdomu, joti su kupranugariais pažiūrėti saulėlydžio būtų kainavę 200 DH žmogui. O už 400 DH – ir su visa programa t.y. arbatos gėrimas pas berberus, saulės leidimosi stebėjimas, nakvynė, pusryčiai.
Po smagaus vakaro kartu su viešbučio šeimininku pavakarieniavome. Jis – nuostabus žmogus, man pasirodė, kad dykumoje ir nėra kitokių.
Jei lankysitės Hassilabied, siūlom papietauti „Fatima“. Drąsiai galiu teigti, kad tai buvo skaniausia ir sočiausia vakarienė visos kelionės metu. Valgėm Galia ir Brochettes. Galia yra jų vietinis patiekalas, kurio kitur Maroke paragauti nepavyks. Kainos – kiek didesnės nei kitur Maroke. Vienas patiekalas gali kainuoti iki 10 DH daugiau.






2016 m. spalio 1 d. Tinghir
Atėjo ankstus rytas, pasitikom saulę prie viešbučio, papusryčiavom ir 8.30 val. patraukėm į Tinghir (bilieto kaina 90 DH). Susipažinom su marokiečiu, gyvenančiu Olandijoje. Jis čia grįžęs atostogų. Mums parodė, kur papietauti, pavaišino arbata, aprodė senamiestį, kurio turistai įprastai vengia. Bijojau, kad po turo vyras paprašys pinigų. Pasivaikščiojom to senamiesčio gatvėmis, gal ir gražu, bet kuo painiau ėjome, tuo, matyt, baimės akys didėjo ir nelabai ką ir bematėm, iki kol jis mūsų neišvedė atgal. Jis iš tiesų tiesiog norėjo mus pavedžiot, nei cento nepaprašė, palinkėjo geros kelionės ir nuėjo savais keliais.
Bet šiaip Tinghiris – nieko ypatingo. Vienintelė vieta, kuri traukia turistus, tai yra Todros tarpeklis. Jis yra apie 16 km nuo stoties. Mūsų viešbutukas buvo 10 km nuo Tinghirio link tarpeklio. Jį pasiekėme viešuoju transportu 5 DH žmogui.
Viešbutyje pasidėjome daiktus ir patraukėm pėstute iki tarpeklio. Tikrai verta praeiti tuos 6 km, nes vaizdai gražūs. Pakeliui prisivalgėm granatų bei figų. Tai buvo nuostabiai praleistas vakaras gražiuose kalnuose.
2016 m. spalio 2 d. Pakeliui į Marakešą
3 val. nakties palikome viešbutį ir metę sau iššūkį leidomės į 10 km žygį aklinoje tamsoje kalnais iki Tinghirio stoties. 5.30 val. paliekam miestą ir lekiam į Marakešą (bilietas 130 DH).
Kelionė link Marakešo tęsėsi vingiuotais keliais per Atlaso kalnus. Vaizdai iš tiesų gražūs, buvo kur akis paganyti ir laikas neprailgo. Tačiau, jei esat jautrūs autobuso siūbavimams, siūlyčiau pasiimti tablečių nuo pykinimo, nes keliaujančių su maišeliais buvo.
Apie Marakešą, manau, informacijos yra pakankamai. Mums visiems jis nepaliko įspūdžio. Naktinis turgus, jų aikštė – taip pat nieko ypatingo. Aikštėje, jei tik tavo žvilgsnis į bet ką nukryps, tuoj prisistatys pardavėjai. Čia nepasivaikščiosi ramiai ir nepažiūrinėsi, nes tuoj būsi tempiamas pavalgyti, atsigerti sulčių ar nusipirkti kokį daikčiuką. Pabuvę dieną nusprendėm bėgti iš čia į Essauira poilsiui po visos kelionės.
Buvom suplanavę apsipirkti Marakeše, bet mus nuvylė prekių asortimentas, kuris buvo gerokai prastesnis nei Fese. Visur tik riešutai, prieskoniai ir kinietiškos prekės.
Marakeše yra dvi stotelės. Jei keliausite nuo kalnų pusės, siūlyčiau išlipti pirmoje, nes šalia jos Medina, iki aikštės apie 1 km. Kita stotelė tai „Supratours“ stotis, kuri yra greta traukinių stoties. Nuo jos iki senamiesčio apie 3 km.





2016 m. spalio 3 d. Essauira
Nors atstumas iki jos tik 180 km važiavom 3 valandas. Keliai patys lygiausi ir patys geriausi, bet čia autobuso vairuotojas nevažiavo taip greitai, kaip važiavo per kalnus J Kaip visada autobusas sustojo pusvalandžiui prie kavinukės pailsėti.
Essauiroje išlipus iš autobuso mus pasitiko drėgmė ir gerokai vėsesnis oras nei Marakeše. Temperatūrų skirtumas apie 8 laipsnius, be to čia nebuvo saulės visas tris dienas.
Mano draugams Essauira patiko, jie pasimėgavo šviežiomis jūrų gėrybėmis, prisipirko lauktuvių. Taip pat ir mano akimis, kiek mačiau sirgdama, tai – geresnė vieta apsipirkti, nei Marakešas.






Kelionės žemėlapis:


Mūsų išlaidos 2 asmenims:


Mūsų kelionė truko dešimt dienų. Su vyru išleidome 800 eur viskam: lėktuvo bilietams, viešbučiams, maistui, lauktuvėms ir nakvynei Paryžiuje grįžtant.